1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Autobusais po Dzūkiją

Paprastai keliauti tenka traukiniu iki kokios stotelės vidury miškų. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Panorom pamatyti Veisiejų regioninį parką, aplankyti Dusios ežerą. Į šias vietas traukiniai nevažiuoja, tad sėdom į autobusą.

Su Dalia š Vilniaus pajudėjom apie 8 valandą ryte. Autobusas Vilnius – Druskininkai. Bet pirmas mūsų kelionės tarškas – Grūto parkas. Dvi valandas sėdėjom autobuse, kol pagaliau mus išleido į gryną orą. Buvom kone pirmieji lankytojai Grūto parke. Nusipirkom bilietus ir patraukėm parko takais. Vieta, kur bene ilgiausiai užstrigom – sovietinių laikų vaikų žaidimo aikštelė. Priminė vaikystę, nors ir laisvoj Lietuvoj jau gimiau… Be abejo, parke matėm daug paukščių, gyvūnų. Labiausiai tai zebras įsiminė… Prasiėjom ir takais, vedančiais pro sovietinės skulptūras. Tai buvo nuobodžioji dalis. Užėjom į kelis namelius – muziejus. Ten darbuotojos apsirengusios baltais marškiniais ir raudonom skarelėm ant kaklo. Keista…slogu kažkaip tuose muziejuose. Taigi šita sovietinė dalis nei man nei Daliai gero įspūdžio nepaliko. Bet prieš išeinant apsilankėm mini velnių muziejuj, jau alsuojančiam labiau lietuviška dvasia.

Priešpiečius valgėm šalia parko prie ežero. Ežeras tai čia toks labiau į kūdrą panašus, visas užžėlęs. Bet nenuostabu, kai gyvūnai tiesiog ant kranto daro savo reikalus. Taigi pasistiprinę patraukėm į tą pačią stotelę, kur ir išlipom. Netrukus atvažiavom autobusas ir nuvežė mus iki Druskininkų.

Druskininkuose buvom neilgai. Užsukom į turizmo informacijos centrą, pasiėmėm kelis lankstinukus ir patraukėm į miesto centrą. Pasėdėjom prie miesto tvenkinio, Dalia kaip visad susidomėjo Druskininkų bažnyčia ir ilgai fotografavo. Vėliau, vadovaudamiesi vienu lankstinukų patraukėm prie Nemuno į jį įtekančio šaltinio. Šaltinis tai tiesiog vamzdis kažkur tarp krūmų iš kurio vanduo bėga… taip užslėptas, bet žemėlapy pažymėtas… Pradėjo lyti. Užsukom į nedidelę kavinukę ir nusipirkom po puodelį kavos. Nesulaukę kol baigsis lietus, nubėgom į autobusų stotį. Sprendėm dilemą, ar važiuoti į Liškiavą, kur stovi įdomi bažnyčia, ar traukti tiesiai į Veisiejus. Nusprendę, kad važiuojant į Liškiavą, teks grįžti atgal į Druskininkus, patraukėm tiesiai į Veisiejus.

Veisiejai – įdomus, gražus, sutvarkytas miestelis. Dalis jo įsikūrus pusiasalyje tarp Ančios ir Veisiejo ežero. Išlipę iš autobuso, visų pirma ėjom iki muziejaus. Deja, jis nedirbo – muziejaus darbuotoja išvažiavus į šventę kitam miestely. Tuomet patraukėm į miesto parką, ir užsukom į regioninio parko direkciją. Čia mus maloniai aptarnavo, papasakojo, ką verta aplink pamatyti, davė keletą lankstinukų. Tuomet nuėjom į aikštę, kur vyksta miesto renginiai. Šiandien čia nieko nebuvo, vos porą žmonių matėm. Bet stovėjo kebabų kioskas. Šiaip kebabų nevalgom, bet kadangi buvo išbadėję, nusprendėm išbandyti. Nebuvo itin skanūs, matyt retai kas čia juos perka, užsistovi produktai…

Eidami takeliu palei Ančios ežerą, priėjom stendą. Pasirodo, ežere yra fontanas, kuris vakarais „šoka ir groja“. Lietuvoj tokių fontanų yra tik du, jei neklystu (kitas Utenoje). https://www.youtube.com/watch?v=V4t4ETu7w9c (kiek pavyko nufilmuoti). Pagalvojom, reikia pamatyti tą fontaną. Tik bėda – kad jo pasirodymas prasideda 22 valandą vakare. O tamsoj eiti už miesto ir ieškoti, kur pernakvoti nebūtų malonu. Išsitraukėm žemėlapį, ieškodami, kur galim pernakvoti. Bene artimiausia vieta yra motelis, netoli miestelio centro. Ten ir pasukom.

Įėjimas į motelį – pro kavinę. Padavėja mus ir aptarnavo. Už naktį sumokėjom po 35 litus. Motelio kambariai – antrame aukšte, kavinė pirmame. Buvom vieninteliai svečiai. Kambary – trys lovos, dušas su karštu vandeniu. Taip pat yra bendra virtuvė, kitame kambaryje ir vonia. Bet mums užteko ir savo kambario.

Išsikrovę daiktus, pasiėmėm tik būtiniausius (fotoaparatas kone pats būtiniausias) ir išėjom pro miesto parką link seno dvaro liekanų. Įsukom į plentą ir patraukėm į pietus. Ėjom, ėjom ir supratom, kad čia geras gabalas. O jau ir temti pradeda. Nusprendėm sukti atgal ir tranzuoti į priešingą pusę – jei kas sustos, spėsim nulėkti ir iki dvaro. O sustojo, tai antra mašina. Jaunuolis, gyvenantis netoliese mus pavežė iki posūkio link minėtos lankytinos vietos. Pats sakė, vis nori čia užsukti, bet niekaip neprisiruošia. Žvyrkeliu ėjom, kol pamatėm Emilijos Pliaterytės skulptūrą. Visa ši teritorija vadinama Vainežerio dvaro parko ir yra prie to paties pavadinimo nedidelio ežeriuko. Griuvėsių taip ir neradom, bet praėjom medžių parką, kur pasodinta ir aprašyta nemažai medžių rūšių. Tas buvo įdomu, kol paaiškėjo, kad Dalia pametė fotoaparato filtrą. Taigi eidami atgal link plento visur dairėmės šito mažo daikčiuko…

Galiausiai, netoli plento ant žvyrkelio filtrą suradom! Po truputį temsta, plentu einam link Veisiejų stabdydami pravažiuojančias mašinas. Po kokio pusvalandžio mums pasisekė ir malonus vyriškis nuvežė mus iki pat motelio. Čia spėjom šiek tiek užkąsti ir nuėjom link fontano. Žmonių čia – visai nemažai, o ir reginys vertas dėmesio. Prastoviniavom apie pusvalandį, pasigrožėjom ir patraukėm atgal į motelį. Kavinėje garsiai grojo muzika, buvo pilna žmonių, na bet antram aukšte to beveik nesigirdėjo. Nuėjom miegoti.

Gražus saulėtas rytas! Neilgai trukę susiruošėm ir iškeliavom. Tikslas – Veisiejų apžvalgos bokštas, pastatytas dar tik šiais metais. Tiesa, neaukštas, 15metrų, bet išskirtinio dizaino. Bokštas stovi šalia Snaigyno ežero, iš jo galima pamatyti ežero salas ir Veisiejų miestelį tolumoje. Grįždami atgal, užsukom į Veisiejų muziejų. Maloni moteriškė čia kone valandą mums pasakojo apie įvairiausius muziejaus eksponatus. Matomai, pati dirba ties kolekcijomis ir rūpinasi muziejumi. Pats muziejus neseniai atnaujintas ir tikrai vertas aplankyti.

Vėliau aplankėm Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčią, kuri ypatinga tuo, jog neturi bokšto, bet visas jos fasadas iškeltas į menamo bokšto lygmenį, dėl ko atvažiuojant į Veisiejus matomas ne bažnyčios bokštas, kaip įprastai kituose miesteliuose, bet visa bažnyčia. Muziejuje nusileidome į kriptą – joje palaidoti bažnyčios fundatoriai. Kažkaip nejauku ten buvo. O pačioj bažnyčioj buvo gausu medinių drožinėtų Šv. Jurgio skulptūrų – visos Lietuvos tautodailininkai varžosi, kurio gi skulptūra bus gražiausia. Ką gi, Veisiejų bažnyčia, dar vadinama Dzūkijos Katedra (dėl savo dydžio) paliko taip pat gerą įspūdį.

Grįžę į motelį užkandom, susirinkom daiktus ir palinkėję padavėjai sėkmės išėjom. Vietinėj parduotuvėlėj apsipirkom ir sėdom į autobusą. Keliaujam į dar vieną Dzūkijos miestelį – Seirijus. Pačiuose Seirijuose neužsibuvom – pamatėm bažnyčią, kuri visai nesužavėjo, beje ir užrakinta buvo (kaip dauguma bažnyčių). Taigi patraukėme tiesiai link Dusios ežero (apie 7 km plentu į šiaurės vakarus). Bandėm tranzuoti – per visą laiką niekas nesustojo, tad Dusios ežerą pasiekėme pėsčiomis.

Atėjus prie Dusios, pamatėme, jog čia vyksta sąskrydis, varžosi Dzūkijos miestelių komandos. Daug triukšmo ir žmonių. Patraukėm krantu į pietvakarius. Visur pakrantėj smėliukas, vėjas pučia nuo vandens – visai kaip prie jūros. Nusprendžiam pailsėti ir pabraidžioti po ežerą. Dusios ežeras įdomus tuo jog yra trečias didžiausias ežeras Lietuvoje ir turi ilgą atabradą. Bent pietiniame krante – dugne smėlis, vanduo skaidrus. Eidami toliau krantu priėjome stovyklavietę, daug suoliukų, lauko tualetas. Radom telefono numerį ir pasiskambinom paklausti, ar galima pernakvoti.

  • Laba diena, norėtume paklausti, kiek kainuotų pernakvoti poilsiavietėje.
  • O kiek jūsų yra? Kiek mašinų?
  • Dviese tik. Nei vienos mašinos.
  • O tai kaip čia atsidūrėt?
  • Pėsčiom atėjom.
  • Pėsčiom??
  • ..tai kiek gi kainuotų?
  • Nu už parą imu 25 litus, bet jei tik pernakvot, tada 10 litų kainuotų.
  • . mums per brangu, tad tik išsimaudysim ir ieškosim nakvynės kitur.
  • Aš atvažiuosiu pažiūrėt, ar nenakvojat!…

Maždaug taip atrodė pokalbis. Po to greitai išsimaudėm (vanduo vėsokas), aš panardžiau, pasigrožėjau ežero smėlėtu dugnu ir vandens žolėmis. Greitai susipakavom ir išėjom ieškoti, kur pernakvoti. Kitoje kelio pusėje, toliau nuo ežero, radom gražų miškelį, tad ten ir įsitaisėm. Trumpa vakarienė, įsitaisėm ir sumigom.

Ryte besipakuojant vos už 10 metrų nuo mūsų atėjo moteriškė ir dairėsi į Lazdyną – riešutų ieškojo (kurių aš beje spėjau iš vakaro pasirinkti). Staiga atsisuko ir net krustelėjo. Sakom „Labas rytas“ – „Labas rytas, atsiprašau, kad sutrukdžiau“ – na nesitikėjo žmonių čia sutikti ankstyvą rytą.

Užsukom į lankytojų centrą. Jis puikiai įrengtas, kaip ir kiti, kuriuose teko būti. Originaliai išdėstyta ekspozicija, be to yra žiūronai, kuriais galima pasižvalgyti po ežero platybes. Verta apsilankyti. Po to išėjom į tą patį plentą, mat reikėjo grįžti į Seirijus ir iš ten važiuoti…na dar nesugalvojom kur. Pirma pravažiuojanti mašina iškart pati sustojo ir malonus vyras, kuris per kelis Lietuvos miestelius važinėja ir taiso kompiuterius nuvežė mus iki pat Seirijų autobusų stoties. Draugiški tie dzūkai…

Pažiūrėjom autobusų tvarkaraščius. Pasirinkimas – važiuoti iki Vilniaus arba, pavyzdžiui Prienus. Pasirinkom Prienus. Ne už ilgo sėdom į autobusą. Važiavom pro Alytų, pro Balbieriškį, kur teka upelis įdomiu pavadinimu – Ringis. Prienai. Visai kitoks miestelis, gal net miestas, negu matėm iki šiol. Žmonės paniurę o ir oras čia prastas pasitaikė. Čia aplankėm bažnyčią, pasidairėm į Nemuną ir grįžom į autobusų stotį. Eidami į stotį, sutikom vyrą, kuris mus pamatęs iškart sako: „va, matau, kas man paskolins telefoną!“ – sakėm, kad ne, skubam į autobusą. Tas pradėjo keiktis, kažką rėkti…na, keistas prieniškis. Į autobusą nespėjom, teko laukti kito. Kuris 20 min vėlavo. Šįkart keliaujam į Lietuvos kurortą  – Birštoną!

Birštonas sužavėjo! Sutvarkytas miestas, gražus, parke įrengta daug treniruoklių aikštelių, kurias ir išbandėm. Pirmiausia nuėjom iki bažnyčios. Į vidų nėjom – mat vestuvės vyko. Tuomet patraukėm prie Nemuno, pasigrožėjom plačiais vandenim. Vėliau Dalia mane privertė lipt į piliakalnį. Užlipom. Buvo verta. Nuėję į turizmo informacijos centrą pasiėmėm miesto žemėlapį ir patraukėm ieškoti biuvečių. Pirmoji įrengta mažam namelyje. Įėjus į vidų ir atsukus čiaupą, galima nemokamai prisipilti „Vytauto“ mineralinio vandens. Pabandėm. Išpylėm. Skonis toks lyg „Vytauto“, tik negazuotas, su papildomu atskoniu ir nemaloniu kvapu. Toliau nuėjom prie kitos biuvetės, įrengtos šalia fontano. Čia buvo net keli čiaupai, iš vieno bėgo karštas, kito šaltas, iš trečio – labai sūrus mineralinis vanduo.

Iki autobusu liko dar porą valandų tad patraukėm į miesto parką. Kaip minėjau anksčiau, parke gausu lauko treniruoklių. Jei Vilniaus Vingio parke tokių treniruoklių aikštelių yra viena, tai čia, Birštone, jų bent penkios, nors parkas keliskart mažesnis. Be to, parke yra ir petankių aikštelių bei akmens, metalo skulptūrų. Atsisėdom ant suoliuko šalia Nemuno ir pasistiprinom. Netrukus ir autobusas namo – tad ilgai nesėdėję patraukėm į autobusų stotį ir pro Aukštadvarį nuvažiavom link Vilniaus…

Kelionė nebuvo mums  įprasta, bet prisiminimų tikrai liks. Labiausiai sužavėjo Veisiejų miestelis ir Birštonas. Veisiejai – dėl savo fontano, malonių žmonių, ežerų ir tiesiog dėl to, kad pats miestelis tvarkingas, neseniai sutvarkytas, įrengta suoliukų net parkelis kuriame draudžiama rūkyti! Na o Birštonas paliko įspūdį dėl šalia tekančio Nemuno, Vytauto piliakalnio, treniruoklių aikštelių ir, kaip ir Veisiejai, gražiai sutvarkyta aplinka. Tikiuosi, dar teks sugrįžti į šias Dzūkijos vietas.